Kodėl taip sunku ryžtis pokyčiams? Žvilgsnis į jūsų pasąmonės saugos mechanizmus

Mes visi esame tai patyrę: artėjant Naujiesiems metams ar tiesiog pirmadienio rytui, pažadame sau, kad nuo šiol viskas bus kitaip. Pradėsime sportuoti, paliksime mus sekinantį darbą, nutrauksime toksiškus santykius ar pagaliau skirsime laiko poilsiui. Tačiau praeina kelios dienos, ir mes vėl atsiduriame tame pačiame taške, darydami tuos pačius veiksmus.

Kodėl žinodami, kad pokytis mums išeis į naudą, mes vis tiek jam priešinamės? Atsakymas slypi ne valios trūkume, o giliuose mūsų smegenų ir pasąmonės procesuose.

1. Saugu yra tai, kas pažįstama

Mūsų pasąmonė turi vieną pagrindinę užduotį – išgyventi. Evoliucijos eigoje mūsų smegenys išmoko, kad tai, kas pažįstama, yra saugu. Jei vakar darėte tą patį, ką ir užvakar, ir vis dar esate gyvi – vadinasi, šis elgesio modelis veikia.

Pokytis pasąmonei asocijuojasi su nežinomybe, o nežinomybė senovinėms smegenų dalims (migdoliniam kūnui) reiškia pavojų. Net jei jūsų dabartinė situacija yra nepatogi ar net skausminga, pasąmonė ją vertina kaip „žinomą blogį“, kuris yra saugesnis už „nežinomą gėrį“. Todėl, kai tik bandote išeiti iš komforto zonos, įsijungia vidinis pavojaus signalas, pasireiškiantis nerimu, atidėliojimu ar net fiziniu nuovargiu.

2. Kognityvinis ekonomiškumas: smegenys nemėgsta „persidirbti“

Smegenys sudaro tik apie 2% kūno masės, tačiau suvartoja net 20% visos organizmo energijos. Naujų įpročių formavimas reikalauja milžiniškų energetinių išteklių – reikia kurti naujas neuronų jungtis, sąmoningai kontroliuoti kiekvieną veiksmą.

Tuo tarpu seni įpročiai veikia „autopilotu“. Jums nereikia galvoti, kaip valytis dantis ar vairuoti automobilį maršrutu, kuriuo važiuojate kasdien. Ryžtis pokyčiams reiškia išjungti autopilotą ir perimti rankinį valdymą, o tai smegenims yra varginantis procesas. Dažnai mes pasiduodame ne todėl, kad nenorime pokyčių, o todėl, kad mūsų smegenys bando taupyti energiją grįždamos prie senų, gerai pramintų takų.

3. Antrinė nauda: ką mes gauname iš savo problemų?

Tai viena sunkiausiai priimamų tiesų hipnoterapijoje. Dažnai elgesys, kurį norime pakeisti, mums teikia tam tikrą paslėptą naudą (vadinamąją antrinę naudą).

• Pavyzdžiui, žmogus nori nustoti rūkyti, bet pasąmonėje rūkymas yra vienintelė legali pertraukėlė darbe ir būdas pabendrauti su kolegomis.

• Lėtinis atidėliojimas gali saugoti nuo baimės suklysti – jei nepradėsite darbo, tai ir nesuklysite.

Kol pasąmonė jaučia, kad senas elgesys ją kažkaip saugo ar tenkina tam tikrą poreikį, ji darys viską, kad užblokuotų pokytį.

4. Tapatybės krizė

Mes visi turime susikūrę vidinį „aš“ paveikslą. „Aš esu tas, kuris visada vėluoja“, „Aš niekada nemokėjau elgtis su pinigais“, „Mano šeimoje visi buvo apkūnūs“. Kai bandome pasikeisti, mes kėsinamės į savo pačių tapatybę.

Pasąmonė saugo mūsų identitetą, nes jis suteikia stabilumo jausmą. Pokytis dažnai reikalauja ne tik naujų veiksmų, bet ir tapimo „kažkuo kitu“. Šis vidinis konfliktas tarp to, kas esate šiandien, ir to, kuo norite tapti, sukuria didžiulį pasipriešinimą.

Kaip hipnoterapija padeda pralaužti ledus?

Jei pokyčiai būtų įmanomi tik logikos ir valios pastangomis, mes visi būtume idealūs. Tačiau tikrasis pokytis įvyksta tada, kai sąmoningas noras sutampa su pasąmonės programomis.

Hipnoterapija yra raktas į šį bendradarbiavimą:

• Saugumo jausmo perkūrimas: atsipalaidavimo būsenoje galime „supažindinti“ pasąmonę su būsimu pokyčiu saugioje aplinkoje. Kai pasąmonė pamato, kad naujas elgesys nekelia grėsmės, ji nustoja siųsti streso signalus.

• Antrinės naudos identifikavimas: hipnozės metu galime rasti priežastis, kodėl laikotės įsikibę senų įpročių, ir padėti pasąmonei rasti sveikesnių būdų tiems patiems poreikiams patenkinti.

• Naujų neuroninių jungčių sukūrimas: tyrimai rodo, kad ryški vizualizacija hipnozės metu smegenyse aktyvuoja tuos pačius centrus, kaip ir realus veiksmas. Taip mes „ištreniruojame“ smegenis pokyčiui dar jam neįvykus realybėje.

• Tapatybės atnaujinimas: mes dirbame su giliausiais įsitikinimais apie save, padėdami pasąmonei priimti naują, sėkmingesnę jūsų versiją.

  
  

Kaip sau padėti: praktiniai žingsniai, palengvinantys pokyčių procesą

Nors giliausiems pasąmonės pokyčiams dažnai reikia specialisto pagalbos, yra keletas strategijų, kurias galite taikyti patys, kad sumažintumėte vidinį pasipriešinimą ir padėtumėte savo smegenims adaptuotis.

• Mažų žingsnelių strategija (Kaizen). Vietoj to, kad bandytumėte per vieną dieną pakeisti visą gyvenimą, suskaidykite tikslą į tokius mažus žingsnius, kad pasąmonė jų „neišsigąstų“. Pavyzdžiui, jei norite pradėti sportuoti, pirmąją savaitę tiesiog apsiaukite sportinius batelius ir pabūkite su jais 10 minučių. Taip išvengsite pavojaus signalų aktyvavimo smegenyse.

• „Kodėl“ vizualizacija. Kiekvieną rytą skirkite 2 minutes užsimerkę įsivaizduoti ne patį procesą (kuris gali būti sunkus), o jausmą, kai pokytis jau įvyko. Kaip jausis jūsų kūnas? Kokia bus jūsų nuotaika? Emocinis ryšys su rezultatu padeda pasąmonei suprasti, kad pokytis yra naudingas, o ne grėsmingas.

• Kalbos keitimas. Stebėkite savo vidinį monologą. Vietoj frazės „Aš privalau pasikeisti“ (kuri kelia spaudimą ir stresą), vartokite „Aš renkuosi išbandyti...“ arba „Man smalsu, kaip jausčiausi, jei...“. Smalsumas yra priešingas baimei, todėl jis atveria kelius naujai patirčiai.

• Saugios aplinkos kūrimas. Pokyčiams reikia energijos, todėl pasirūpinkite savo fizine ir emocine baze. Pakankamas miegas, subalansuota mityba ir buvimas su palaikančiais žmonėmis mažina bendrą streso lygį, todėl smegenys tampa lankstesnės ir mažiau linkusios gintis nuo naujovių.

• Atleidimas sau už „atkryčius“. Pasąmonė nėra tiesinė – ji juda ciklais. Jei vieną dieną grįžote prie seno įpročio, nesmerkite savęs. Savigrauža aktyvuoja streso hormonus, kurie dar labiau skatina smegenis ieškoti saugumo senuose įpročiuose. Tiesiog ramiai pripažinkite tai ir grįžkite prie naujo kelio kitą akimirką.

Pokytis prasideda nuo leidimo

Sunkumas ryžtis pokyčiams nėra jūsų silpnumo ženklas. Tai tiesiog įrodymas, kad jūsų vidinė apsaugos sistema veikia puikiai. Tačiau kartais šios sistemos yra pasenusios ir saugo mus nuo to, kas iš tikrųjų padarytų mus laimingus.

Ryžtis pokyčiams nebūtinai turi būti kova su savimi. Tai gali būti švelnus dialogas su savo pasąmone, mokantis ją pasitikėti naujomis galimybėmis. Kai jūsų vidinis pasaulis nustoja priešintis, išorinis pokytis įvyksta natūraliai ir be didelių kančių.